"Android" programa

Nors Maroke daugiausia gyvena musulmonai, uigūrai nesulaukia jokios paramos Kinijoje. Norėdami tai išspręsti, pastatėme memorialą, kuris sulaukė arabų spaudos dėmesio tik po to, kai Izraelio laikraštis pranešė apie jo panašumą į Berlyno Holokausto memorialą. BBC Arabic nušvietė projektą, sukeldamas tarptautinės žiniasklaidos bumą, kuris nukreipė dėmesį nuo uigūrų į Izraelio ir Palestinos konfliktą. Meno kūrinys pavyko!  

Vikipedijoje esančioje Maroko Holokausto istorijoje niekada nebuvo paminėtos priverstinio darbo stovyklos dykumoje, kuriose žuvo žydai. Mūsų memorialą po metus trukusių statybų sunaikino Maroko vidaus reikalų ministerija. Šiuo poelgiu įtraukėme priverstinio darbo klausimą ir į Maroko istoriją Vikipedijoje, siekdami kovoti su istoriniu revizionizmu ir antisemitizmu. Tai įvyko, nors iš pradžių ji buvo sumanyta kaip meno instaliacija, skirta atkreipti dėmesį į Kinijos įvykdytus žmogaus teisių pažeidimus prieš uigūrus. 

Meno bumerangas vėl pasuko kūrybine arka kovai su antiislamišku rasizmu ir paminėjo užmirštus priverstinius darbininkus Vikipedijoje.

Deja, Maroke tokių performanso meno formų nėra. Komanda
Mūsų Maroko teritorijoje, kurioje yra Orthanco bokšto iš „Žiedų valdovo“ kopija, Maroko valdžia mums apsunkina gyvenimą. Vokietijos federalinės techninės pagalbos agentūros (THW) valdoma 500 žmonių talpinanti sriubos virtuvė buvo konfiskuota, buldozeriais sunaikintas vokiečių pagalbos darbuotojo kapas, o kepykla, teikianti paramą vystymuisi, iš kurios tiesiogiai gavo naudos vietos gyventojai, buvo sulyginta su žeme. 

D

Atviras laiškas Maroko karaliui Mahometui VI.

Jūsų Didenybe Mahomedai VI, menas nėra nusikaltimas. Mūsų vokiečių žmogaus teisių ir meno bei kultūros skatinimo organizacija turi skubiai pateikti Jums skundą dėl rimtų žmogaus teisių pažeidimų Maroke. Viskas prasidėjo nuo mobilios sriubos virtuvės Afrikai, kurią Jūsų muitinės pareigūnai konfiskavo Tanžere 2018 m. gegužę, nes buvome apkaltinti ketinimu komerciškai pardavinėti sriubą Marakeše. Jau metus matome žmones, valgančius iš šiukšliadėžių, o mūsų sriubos virtuvė tikrai būtų padėjusi daugeliui žmonių gauti pakankamai maisto. Kodėl Jūsų pareigūnai griauna mūsų menininkų sodą? Jūsų valdžios institucijos neatsakė į mūsų prašymą dėl pastato 2018 m. rugsėjį. Kiekvieną dieną bandėme susisiekti su Jūsų administracija visais įmanomais kanalais šalyje – nuo ​​parlamento iki Jūsų Maroko ambasadų, bet nesėkmingai. Jūs niekada neatsakėte. 2018 m. gruodį mūsų „PixelHELPER“ kūrimo darbuotojas Tombia Braide mirė nuo širdies smūgio, labai supykęs dėl valdžios institucijų elgesio. Žinoma, jis buvo palaidotas be niekieno, kaip atminimo forma, o kaltė buvo suversta Maroko laidojimo biuro darbuotojui. Jo atminimui pastatėme saulės laikrodį, kurį sunaikino jų buldozeriai. Per metus Maroke investavome 100 000 eurų. Valdėme konservuotos duonos kepyklą, kad užtikrintume maisto stabilumą Afrikoje, ir kasdien nemokamai tiekėme savo kaimui duoną. Jūsų žandarmerija veža mūsų lankytojus į stotį, teigdama, kad pas mus draudžiama lankytis. Apklausa su kaltinimais, kad mūsų svečias buvo išdavikas ir masonas, yra nepriimtina. Vėliau mūsų lankytojas buvo sumuštas. Policija ne kartą neleido žurnalistams patekti į mūsų nuosavybę. Nors turime visus reikiamus dokumentus investuotojo vizai gauti jūsų šalyje, įskaitant trejų metų nuomos sutartį su išpirkimo teise, jūsų policija nori mus deportuoti. Reikalaujame kompensacijos už konservuotos duonos kepyklos sunaikinimą ir atstatymą. Be to, turėtumėte informuoti savo vietos policijos pareigūnus, kad menininkai nėra teroristai. Nes taip su mumis elgiamasi. Mūsų darbuotojams fiziškai grasina Mkademas, Kaido dešinioji ranka, už tai, kad jie neužtaisė skylių mūsų išorinėse sienose. Mūsų komandai reikėjo skiepo nuo pasiutligės per Eid al-Fitr dėl šuns įkandimo. Deja, jų sveikatos apsaugos skyriai Ait Ourir ir Marakeše buvo uždaryti. Reikalaujame 100 000 eurų rekonstrukcijai ir asmeninio atsiprašymo iš jų policijos viršininko Ait Ourir ir Caid Ait Faska, kurie niekada su mumis nekalba tiesiogiai, o bendrauja tik per pašalinius asmenis. Dėl policijos smurto prieš mūsų svečius reikalaujame, kad 100 mūsų pasirinktų darbuotojų iš Ait Faska ir Ait Ourir 100 metų dirbtų prie mūsų meno projektų.

Iš viso Prancūzijos protektorate Maroke buvo 14 įvairių tipų stovyklų, kuriose kalėjo 4.000 vyrų. Trečdalį jų sudarė įvairių tautybių žydai. Kaliniai buvo visi vyrai, išskyrus Sidi Al Ayachi, kur buvo moterų ir vaikų. Kai kurios stovyklos buvo saugomi sulaikymo centrai, t. y. tikri kalėjimai Viši režimo politiniams oponentams. Kitos buvo vadinamosios tranzitinės stovyklos pabėgėliams. Dar kitos buvo skirtos užsienio darbuotojams (arba, žydų atveju, Bou Arfa stovykla). Viši valdymo metu Transsacharės geležinkelis tapo svarbiu bendradarbiavimo su Trečiuoju Reichu simboliu. Todėl darbo jėgos paklausa buvo didelė. Tie, kurie nebegalėjo dirbti, dažnai mirdavo.

Tūkstančiai Ispanijos respublikonų buvo priversti dirbti stovyklose su užsienio darbininkais, kuriems buvo pavesta tiesti ir prižiūrėti geležinkelio linijas. Pabėgus nuo Franko represijų, darbo tempas buvo žiaurus ir nežmoniškas. Ispanijos darbininkai buvo paversti tikrais nuteistaisiais. Ten taip pat buvo siunčiami iš Vidurio Europos deportuoti žydai ir Prancūzijos komunistai. Kasdienis gyvenimas buvo siaubingas. Daugelis mirė nuo prievartos, kankinimų, ligų, bado ar troškulio, nuo skorpionų įkandimų ar gyvačių įkandimų.

Berguento (Ain Beni Mathar) stovyklą valdė Pramonės gamybos departamentas. Ji buvo skirta tik žydams (CRI ataskaitos duomenimis, 1942 m. liepą – 155, o 1943 m. pradžioje – 400). „Tačiau ši dvasinė paguoda nesumažino fakto, kad Berguento stovykla buvo viena iš blogiausių“, – sakė Jamaa Baida. Raudonojo Kryžiaus buvo paprašyta ją uždaryti, tačiau Berguente gyvenantys žydai, ypač iš Vidurio Europos, anksčiau buvo pabėgę į Prancūziją. Užsieniečių legiono savanoriai, demobilizuoti po 1940 m. pralaimėjimo, vėliau buvo internuoti „dėl administracinių priežasčių“. Taip nutiko su Sauliu Albertu, Turkijos piliečiu, kuris atvyko į Prancūziją 1922 m. Jis buvo kalinamas Berguente iki pat paleidimo 1943 m. kovo mėn. Savo dienoraštyje jis rašo:

„Vasario 10 d. (1941 m.): Visą dieną skaldyti akmenys. Kovo 2 d....: Perduota penktajai Vokietijos žydų grupei. Man tai visai nepatinka. Darbas nebe tas pats; turėjome gaminti balastą... Balandžio 6 d.: Mes nebegalime ilgiau tverti šio gyvenimo. Man karščiuoja, skauda dantį... Rugsėjo 22 d.: Roš Hašana: Niekas nenorėjo dirbti... Spalio 1 d.: Nevalgė...“

Sargybiniai, kurių daugelis buvo vokiečiai, elgėsi tironiškai, priešiškai ir piktavališkai. „Jie turėjo prisijungti prie liūdnai pagarsėjusios nacių SS.“ Kai kuriems kaliniams pavyko pabėgti, jie pasiekė Kasablanką ir susibūrė į gretas.

Boudnibe, mažame 10 000 gyventojų turinčiame miestelyje, dabartinės kareivinės yra paskutiniai išlikę Prancūzijos armijos stovyklos likučiai. Vyresni gyventojai išlaiko prisiminimų nuotrupas: „Galiu jums tikrai pasakyti du dalykus. Pirma, kad Boudnibo sparne daugiausia gyveno žydai. Antra, kad dauguma miestelio stovyklautojų ten lankė pradinę mokyklą“ (žurnalas „Tel Quel“, Nr. 274, 2007 m. gegužės 19–25 d.).

Ten buvo internuotas komunistų žurnalistas Maurice'as Rue. Jis mums papasakojo, kad „iš 40 kalinių trys ketvirtadaliai buvo komunistai, socialistai ir golininkai, kol keliems mėnesiams atvyko 40 žydų“.

Po amerikiečių išsilaipinimo 1942 m. lapkričio 8 d. Marokas prisijungė prie sąjungininkų. 1943 m. sausį sąjungininkai susitiko konferencijoje Kasablankoje. Buvo pasirašytas strateginis ir karinis susitarimas. Netrukus po to, įsiveržus į Siciliją (operacija „Husky“, 1943 m. liepa), prasidėjo vokiečių okupuotos Europos pabaiga.

Statybos Bou Arfoje nebuvo nutrauktos, o sąlygos reikšmingai nepagerėjo. Kai komunistus ir žydus pakeitė italų ir vokiečių kaliniai, jiems buvo mokama geriau. Tačiau Transsacharės greitkelio statyba išliko kasdieniu pragaru. Projektas, laikomas išteklių pasisavinimu, Prancūzijoje buvo apleistas tik 1949 m.

Kitais atvejais stovyklos buvo skubiai išardytos 1942 m. pabaigoje–1943 m. pradžioje.

Billo Crano ir Karin Davison dokumentinis filmas, transliuotas per „Arte“ kanalą.

Pirmasis Holokausto memorialas Šiaurės Afrikoje 

Pareiškimas prieš persekiojamas mažumas visame pasaulyje. Pirmojo Holokausto memorialo Šiaurės Afrikoje statyba skirta kaip informacijos apie Holokaustą šaltinis mokykloms ir plačiajai visuomenei.

Kai kiekvienas blokas kalba garsiau nei tūkstantis žodžių. Liepos 17.07 d. pradėta pirmojo Holokausto memorialo statyba Šiaurės Afrikoje. Statome stelas, kad pilkų blokų labirinte lankytojams perteiktume bejėgiškumo ir mirtinos baimės jausmą, kurį žmonės patyrė koncentracijos stovyklose. Norime sukurti vietą Šiaurės Afrikoje, kuri perkeltų atminimą į skaitmeninį amžių. Žiūrovai gali stebėti statybų eigą tiesiogiai transliuodami ir daryti įtaką darbininkų bei blokų, pastatytų už jų aukas, skaičiui. Kuo daugiau žmonių stebės ir aukos, tuo didesnis taps Holokausto memorialas.

Marakešo Holokausto memorialas planuojamas pastatyti didžiausią pasaulyje. Penkis kartus didesnis už Berlyno Holokausto memorialą, jis galiausiai susidės iš daugiau nei 5 10.000 akmeninių stelų, supančių informacijos centrą, kuris švies lankytojus apie Holokaustą.

Oliveris Bienkowskis, „PixelHELPER“ fondo įkūrėjas, ieškojo savo pavardės „Yad Vashem“ duomenų bazėje ir rado keletą įrašų. Tada jis ieškojo artimiausio Holokausto memorialo Afrikoje ir rado tik vieną Pietų Afrikoje. Kadangi tai praktiškai kaip pasaulis nuo Maroko, jis nusprendė pastatyti Holokausto memorialą „PixelHELPER“ teritorijoje. Kaimyniniai sklypai yra tušti, todėl vietos pakanka pastatyti mažiausiai 10 000 stelų.